Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centras Druskininkuose surengė dviejų dienų forumą „Regionų plėtra – kas naujo?“. Forumo tikslas – aptarti nacionalinės regioninės plėtros ir vietos savivaldos aktualijas ir tokiu būdu išanalizuoti pagrindines problemas, su kuriomis susiduria savivaldybės įgyvendindamos regioninę politiką. Taip pat išsiaiškinti kitus aktualius klausimus, susijusius su naujais savivaldybių uždaviniais įgyvendinant apskričių reformą.

Renginyje dalyvavo LR Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto, Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, jos struktūrinių padalinių, Finansų ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA), apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių atstovai, regioninės politikos ekspertai. Europos Sąjunga 2007–2013 m. Lietuvai skyrė beveik 23 mlrd. Lt. 11 proc. šių lėšų skirta regioninei politikai formuoti dešimtyje Lietuvos regionų. Forumas surengtas įgyvendinant Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų finansuojamą projektą „Savivaldybės tarybos narių gebėjimų stiprinimas“.

Iš LSA direktorės Romos Žakaitienės pranešimo Druskininkuose

ES paramos tikslas – ekonominių – socialinių skirtumų tarp atskirų šalies regionų mažinimas. Tačiau vykdytos 2004–2006 m. laikotarpio ES paramos fondų įsisavinimo priemonės tuos skirtumus tik padidino. Tuo metu taikytas projektų konkurencijos būdas lėmė, kad parama pasinaudojo ekonominiu požiūriu stipriausi regionai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Savivaldybės parengė daug projektų, tam naudodamos administracinius gebėjimus ir lėšas, tačiau visi projektai konkuravo tarpusavyje ir konkurso barjero nepraėję projektai guldavo į stalčius. Jau laikotarpio pradžioje kilo klausimai, kodėl tarpusavyje turi konkuruoti, pavyzdžiui, mokyklų atnaujinimo arba ligoninių šildymo sistemų pertvarkymo projektai. Patirtis parodė, kad šiais ir panašiais atvejais konkuruoja ne poreikiai, o projektus rengiančios firmos. Dar pirmame 2007–2013 m. ES paramos panaudojimo strategijos projekto svarstyme su socialiniais ekonominiais partneriais LSA kalbėjo apie poreikį keisti projektų atrinkimo finansavimui būdą. Tada siūlėme kelis galimus variantus:

1. Perduoti projektų atranką regionų plėtros taryboms.
   
2. Apibrėžti savivaldybėms skiriamos paramos dalį, kad jos konkuruotų tarpusavyje, o ne su kitais paraiškų teikėjais.
3. Skirti tikslinę paramą labiausiai atsiliekantiems regionams.

LSA vyko diskusijos ir svarstymai, ir 2006 m. LSA suvažiavimas priėmė kreipimąsi į Seimą ir Vyriausybę „Dėl Europos Sąjungos struktūrinės paramos skirstymo 2007–2013 metais“. Jo esmė: regionų plėtros tarybos turi dalyvauti projektų atrankoje ir ne mažiau kaip 30 proc. paramos lėšų turi būti skiriama regionų plėtros tarybų atrinktiems projektams. Galime pasidžiaugti, kad į mūsų siūlymus buvo iš dalies atsižvelgta.

Kaip savivaldybės vertina dabartinį ES paramos panaudojimo modelį?

Šių metų pradžioje vykdėme savivaldybių apklausą. Rezultatai tokie: daugiau nei pusė savivaldybių mano, kad esamas modelis yra pakankamai veiksmingas. Tačiau ir palankiai vertinusios, ir manančios, kad modelis nėra veiksmingas, vieningai teigė, kad reikėtų daugiau paramos skirstyti per regionų plėtros tarybas. Siūloma ją didinti iki 20 arba 30 proc., o vienas siūlymas buvo didinti paramą iki 70 proc. Turime ir priešingai manančių: regioninis projektų atrankos būdas yra tik dar viena papildoma grandis, dėl kurios tik pailgėja projektų įgyvendinimas, jų veikla formali, faktiškai tvirtinami savivaldybių pateikti projektai. Vis dėlto regioninis projektų planavimas vertinamas kaip lengvesnis ir paprastesnis paramos gavimo būdas, palyginti su konkursine atranka ar valstybiniu projektų planavimu.

Kaip bus vykdoma regioninė politika apskrityse po liepos 1 d., kai nebeveiks apskrities viršininko institucija?

Seimas jau priėmė Regioninės plėtros įstatymo pakeitimus (įstatymas pateiktas Prezidentei pasirašyti). Apskrities viršininko ir jo administracijos vykdytos funkcijos perduodamos Vidaus reikalų ministerijai arba jos įgaliotai institucijai. Planuojama įsteigti naują įstaigą prie ministerijos, jos padaliniai būtų apskričių centruose ir vykdytų faktiškai visas šiuo metu apskrities regionų plėtros departamentų vykdomas funkcijas. Pasikeis regionų plėtros tarybų sudėtis: apskrities viršininką pakeis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (tikėtina, vidaus reikalų ministro) paskirtas asmuo. Regionų plėtros tarybas patvirtins vidaus reikalų ministras. Dauguma savivaldybių tokį modelį vertina palankiai, tikisi, kad naujoje įstaigoje dirbs didelę patirtį sukaupę apskričių administracijų darbuotojai.

Ką savivaldybės mano apie būsimą ES paramos laikotarpį, kaip jos įsivaizduoja paramos programavimo principus, kokia nuomonė apie paramos teikimą Lietuvai kaip vienam regionui?

Šiuo klausimu diskutuoja specialistai, mokslininkai, politinės partijos. Norėjome išsiaiškinti savivaldybių požiūrį į šią problemą. Reikia pažymėti, kad tik trečdalis savivaldybių mano, kad ir ateityje parama turi būti skiriama Lietuvai kaip vienam regionui. Jos siūlo pakeitimus vykdyti vidiniais paramos skirstymo mechanizmais. Kitos buvo labai kūrybingos ir siūlė įvairius šalies suskirstymo į regionus variantus. Susidūrėme su sunkumais grupuojant pasiūlymus, tačiau populiariausi būtų tokie: skirstyti šalį į 3 arba 4 regionus. Žemaičių nuomone, skirstymas į regionus turi remtis etnokultūriniu pagrindu. Labai maža dalis savivaldybių siūlė iš regionų sudėties išskirti Vilniaus miestą. Buvo ir tokių, kurie siūlė išskirti ne tik Vilnių, bet ir Kauno, Klaipėdos miestus. Pažymėtina, kad dauguma savivaldybių regionų sudarymą sieja su administracine teritorine reforma ir mano, kad apskričių skaičius turi būti mažinamas iki ES paramos regionų skaičiaus.

„Savivaldybių žinios“, Nr. 15 (527), 2010-05-07, „Savivaldybės Lietuvos regioninės politikos kontekste“